BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gražiai, jausmingai, šiltai

2011-03-18 parašė Durnyte

Senai rašiau, bet jaučiu, kad laikas sugrįžti, pasipasakoti, mintis išlieti. Šį kartą noriu šilto, jaukaus ir gal kiek saldaus įrašo. Tiesiog nuotaika tokia.

Dažnai aš tiek sau tiek kitiems sakydavau, kad man nereikia būti kažkieno mergina, kad man vienai geriau ir tiesa pasakius tuo metu aš tuo tikėjau. Tik labai jau dažnai gyvenimas, likimas, ar kad ir kas tai bebūtu, labai mėgsta mums parodyti kaip klystame. Aišku taip nutiko ir man. Mano gyvenime atsirado žmogus, kuris įrodė, kad būti su kažkuo kas tave vertina ir gerbia yra neapsakomai geriau, ir lengviau, būti nei vienai.

Nesvarbu kiek toks džiaugsmas tęsiasi - puse metų, metus, du, tris, … Svarbiausia yra tai, kad gali patirti tą džiaugsmą, kai kitam žmogui gera tave matyti, su tavimi būti, kai esi vertinama, gerbiama, ir kai tave stengiasi suprasti.

Žinoma niekada negali žinoti kaip pakryps tavo gyvenimas, tuo jau daug kartų teko įsitikinti, nekartą teko rašyti blog’a ar dienoraštį apie tai ką tuo metu jaučiu ar tai kas vyksta mano gyvenime, ir po to, kai viskas pasikeičia ir apsiverčia taip kaip tuo metu kai rašei nesitikėjai, ir paskaitai tuos žodžius dar kartą tai būna banalu, ar kvaila, ar dar velnias žino kas, bet tuo pačiu - tai akimirkos, kurias išgyvenau, tai atsiminimai. Matyt tokia ir šio blogo esmė, kad kai skaitysiu jį tuomet kai šie jausmai ir mintys paskatinę jį parašyti bus tik atsiminimas, tai būtų banalu ar kvaila, bet dabar, dabar tai kažkas tokio ką norisi įkelti į šia plačią erdvę, internetą, pasidalinti su bet kuo kas gali tai paskaityti ir pasakyti - jog yra gera turėti kažką šalia.

Kad ir kur mane gyvenimas nuneštų aš tikiuosi, kad nepamiršiu kodėl tai yra gera, kodėl to žmonėms reikia, ir kad aš nesu išimtis ir taip pat kaip visi trokštu artumo, bei kad man nėra geriau vienai. Aišku su ta sąlyga, kad šalia esantis žmogus vertas būti šalia.

Tai tiek, gražaus pavasario.

Rodyk draugams

Naktiniai pamąstymai 2

2011-01-29 parašė Durnyte

Kaip pakeistum savo gyvenimą jeigu galėtum jį keisti bet kaip? Ką jame keistum? Kaip keistum save? Jeigu galėtum nulipdyti save tarsi lėlę iš molio, įdėti atitinkama kiekį jausmu ir gebėjimu, ką įdėtum?

Ar pasiliktum šį pasaulį tik pakeistum save ir savo gyvenimą? Ar pakeistum visą pasaulį ir tik save paliktum tokį koks esi? Ar pakeistum ir pasaulį ir save? Ar suteiktum sau naujų gebėjimų ir bruožų?

Ar norėtum galėti sukurti save tokį kokiu būti nori? Ar turėtum fantazijos ir drąsos, kad suteiktum sau tai ko dabar trūksta?

Aš neretai pasvajoju apie tai, kad norėčiau pakeisti save, pakeisti pasaulį. Padaryti save ypatingesne, talentingesne, suteikti sau magiškų ar antgamtiškų gebėjimų. Galbūt tai atrodo vaikiška ir keista, trokšti turėti magiškų ar antgamtiškų galių, bet juk tada būtų daug įdomiau. Tuomet pasaulis būtų įdomesnis, ypatingesnis.

Galbūt tokį mano norą sukūrė visos tos knygos ir jose surašytos fantazijos, tie sukurti netikri pasauliai, į kuriuos galėdavau pabėgti visada, kai šiame pasidarydavo per pilka, liūdna, neįdomu ar tiesiog negera būti. Knygos, tas stebuklingas prieglobstis, kur visuomet jautiesi laukiamas, ypatingas kažkas. Ten įvyksta keisčiausi ir nuostabiausi dalykai, ten patiri nuostabiausius nuotykius, ten tie pasauliai, kuriuos taip nori turėti.

Kaip būtų nuostabu parašyti pasaulį. Parašyti save. Parašyti viską taip kaip nori, kad būtų, suteikti likimus žmonėms ir istorija tam pasauliui taip kaip tu nori, kad būtu. Parašyti tūkstančius knygų su skirtingais pasauliais ir savimi juose, kiekvienoje knygoje – vis kitas, kitoks tu, nejaugi nenuostabu?

Bet ar tuomet nepamestumėm nuobodaus, kasdieniško, žmogiško, tačiau tikrojo savęs? O gal tuomet, kai esi save ir kitus sukūręs tokia daugybę neįtikėtinai nuostabiu versijų nebėra noro nei jėgų būti tiesiog čia ir dabar?

Tokie mano šios nakties pamąstymai, nesu tikra nei kur su jais keliavau, nei kur nukeliavau, nei kas iš to gavosi. Bet juk man visada taip.

Rodyk draugams

Naktiniai pamąstymai

2011-01-28 parašė Durnyte

Mano sapnuose burtininkai ir raganos gelbėja princeses.

Tokiais vakarais kaip šis, kai sėdžiu prie kompiuterio, nežinodama ką vidurį nakties nuveikti, nes miegoti eit dar nenoriu, o užsiimti kažkokiu filmu,serialu ar anime žiūrėjimu nenoriu, nes nesinori išjungti muzikos kurią klausau, taigi tokiais vakarais, tiksliau naktimis, aš prisimenu vasara. Pasivaikščiojimus santakos parke, sėdėjimą ant žolės, juoką, fotoaparatą, šilumą ir saulę. Prisimenu vasaros pokalbius arba vienišus pasivaikščiojimus, kai norisi pabūti vienai ir pagalvoti. Koks šių žodžių tikslas? Nieko konkretaus ar aiškaus, tiesiog noras vėl rašyti, išlieti mintis, bei tas faktas jog būtent naktimis man užeina tas noras rašyti, visa tai suėjo į vieną bendra tašką, vieną bendra rezultatą – šiuos žodžius baltame fone.

Kaip visuomet jaučiu tą neapčiuopiamą norą parašyti kažką prasmingo, protingo ar įžvalgaus, bet kaip visada mano gebėjimai nuvilia mano viltis, tad tai kas prieš akis yra rezultatas to ką sugebu, nors ir noriu daugiau.

Bet argi ne visada taip? Norime daugiau nei gebame ar galime turėti? Visuomet žmogus trokšta daugiau, daugiau, daugiau ir dar daugiau. Daugiau turtų, elektroninių žaisliukų, pinigų, šlovės, valdžios, daugiau ir daugiau, tarsi bandytume numalšinti kažkokį nenumalšinamą troškulį. Svarsčiau, ar žmogus gali būti laimingas be materialiu dalykų? Ar dar sugebame džiaugtis saule, šiluma, meile? Ar dar mokame vertinti akimirkos nuostabumą ir paprastumą kai sėdime ant kranto prie vandens, sugeriame į save saulės šviesą ir šilumą, stebime dangų, plaukiančius debesis ir tiesiog jaučiamės dalimi to pasaulio, kurio, kažkodėl, dažnai aplink save net nebematome. Ar šis apmąstymas veda kur nors? Ne.

Yra toks rašymo būdas, kai rašai be konkretaus plano, galbūt tik su pradine mintimi, ir rašai tai kas užeina į tavo minčių priimamąjį ir prisėda toje vienintelėje ten stovinčioje kėdėje, jis, jei neklystu, vadinamas „minčių srauto būdu“. Bijau pameluoti kuris garsus lietuvių rašytojas jį naudojo tad ir nebandysiu parašyti čia tos pavardės. Kodėl aš tai rašau? Tiesiog norėjau paminėti, kad kažką panašaus darau ir aš, tiesiog atsisėdu ir rašau, rašau tai kas rašymo metu užeina į tą mano jau minėtą svetainę ir nusprendžia ten prisėsti. Tad jei mano rašliavoje nėra pastovumo, jo nėra čia todėl, kad ir neturi būti.

Visi svetainės lankytojai verti aprašymo – aprašyti. Tad laikas užleisti vietą mintims, kurios vertos tik mano vienos dėmesio.

Rodyk draugams

Rytas po..

2010-04-01 parašė Durnyte

Pusryčiai. Du sumuštiniai su sūriu. Ramunėlių arbata be cukraus. A bowl of cereal. Zip fm.

Nors atostogos, bet aš jau ant kojų, kaip bebūtu keista. Kodėl? Nes E. vis dėlto atvažiavo ir maždaug prieš valandą teko jį išlydėti. O aš likau namie, su savo mintimis ir abejonėm. Nors bendrai paėmus tai viskas gerai ir neturėčiau tiek galvoti, bet nieko su savo prigimtimi padaryti negaliu.

Kadangi tokį ankstyvą rytą aš jau nemiegu tai dabar bandau sugalvoti ką nuveikti, o jei tiksliau tai bandau prisiversti nuveikti tai ką reikia, bet gaunasi tik tiek, kad randu būdų kaip NEdaryti to ką reikia, bet daryti visą kitą. Procrastination it is called.

Reikia pasiruošt laidai, nes šį kartą mano eilė atlikti šį darbą ir Mikei numesti šios pareigos nebegaliu. Reikia išmokt apie modal verbs. Pasimokyt civilizacijos istoriją. Nepamenu kada siuvinėjimą į rankas buvau paėmusi. KET laukia. Leksikos klausymą išmokt reikia. Leksikai knyga perskaityt-perklausyt reikia. Ehrrr.. kiek visko… Spėju šiandien apart pasiruošimo laidai daugiau nieko nuveikti nesugebėsiu…

Rytoj grįžta Tetutė, laukiu laukiu laukiu beprotiškai. Ačiū dievams, kad tėvo namie nebus kai ji grįš, tai nereikės jo snukio matyt.

Ooo taip dar reikia nueiti į myanimelist.net ir į savo mini, peržiūrėtų anime, sarašiuką įrašyti visus anime iš “Anime nights”.

Žinojot, kad į opera ir firefox galima parsisiųsti dictionaries įvairių kalbų kuris taisys tavo rašybos klaidas? Aš šiuo nuostabiu dalyku naudojuosi, bet nesuprantu, kodėl tokius žodžius kaip “sąrašiukas” žymi kaip klaidą? Ką jie turi prieš sumažybintus žodžius?

Šiandien tiek. Arbata baigia atšalt, cereal tuoj permirks ir pavirs į košę, o dar youtube nepatikrinau. Geros dienos visiems.

Rodyk draugams

Pavasarinis pasvaigimas

2010-03-28 parašė Durnyte

One Republic - All the right moves.

So, po ilgo laiko grįžau čia parašinėt, mintis išliet. Tiems kad praeitam mano įraše labai įnirtingai bandė mane įkalbėti persimesti ant popierinio diary rašymo iš anksto sakau - tokį turiu, kada noriu tada ten rašau. Taigi, patraukus iš kelio šį svarbų ir mažai kam žinomą faktą galim move on. Jei ką erzina mano angliškos kalbos perliukų intarpai tiems sakau - studijuoju anglų filologija, so sorry but can’t do anything with my self. Jeigu viskas visiems aišku pradėsiu judėti prie esmes, kurios čia kogero net ir nebus, tad tiems kas ieško kažko prasmingo patariu spustelėti kryžiuką kampe arba rodyklytę “back” ir negaišti savo neįkainojamo laiko.

Life goes on his own pace for me, as usual tad nelabai yra ką rašyti, mat nutariau blog’a padaryti kiek blogiškesniu ir pradėti pasakoti ne tik apie savo vidines problemas ir išgyvenimus, kurie niekam apart manęs neturi reikšmės, ir pradėti rašyti apie nuobodžia savo kasdienybę, kuri lygiai taip pat apart manęs niekam neturi reikšmės. Taip taip, žinau, mano depresoviniai ir savęs menkinimo nukrypimai užknisa, bet tokia jau aš, kaip ir daugelis save pamenkinu karts nuo karto, kad kas nors paneigtų mano žodžius ir bent kuriam laikui pasijusčiau gerai. Bandau būt atvira, kaip man sekasi?

Taigi, truputis info - mano miestas Kaunas, mano universitetas VDU, ką studijuoju parašiau pirmai tad nesikartosiu. Vardo,pavardės ir asmens kodo neatskleisiu, nes vardas parašytas aprašyme, pavardė nėra aktualu, o asmens kodas… ai žodžiu visiems ir taip aišku kas ir kodėl.

Taigis tataigis, winampui “plėšiant” one republic -  all fall down bandau kurpt čia kažką protingo ar tai įdomaus, nelabai kas gaunasi, bet turės sueit ir taip kaip gaunasi.

Temsta, užuolaidų netraukiu tam, kad matyčiau kaip temsta. Per mano langą matosi gan atviras vaizdas, nemažas plynas laukas, kurio viduryje didžiule pelkiabalė, mat nuo lietaus ir ištirpusio sniego mini įduboj atsirado mini ežeriukas, ant kurio sesuo žiemą labai smagiai su pačiūžom davėsi. Dar matau mūsų pievute, tokią prižiūrėtą, bet pagrindinis vaizdas, kad tolumoje matosi fabriko šviesos, kurias “užstoja” medelis, toks nedidelis, be lapų dar ir šviesos tarsi kalėdinės lemputės (tik 5 ) kabo ant laibų,plikų šakų. Slegiančiai gražu, gaila tik, kad fotiko batarkės išsikrovė ir negaliu nufotografuoti..ech.

Dabar turbūt daug kam aišku kodėl rašau abstrakčius įrašus, nes kitaip, kaip matot, nelabai sugebu.

One republic - Apologize

Dažnai svajoju ir užsisvajoju, kartais apsimetu kaip nerealu būtu jeigu sugebėčiau rašyti (ne bendrąja prasme, o “rašytojo rašymo” prasme) arba dainuoti, arba šokti, arba groti, arba būti bent kokiu nors talentu apdovanota.. Na va ir vėl aš su savo vidinėm problemom, sorry sorry, tuoj persiorientuosiu.

Bandau rašyti tai ką galvoju, bet kad tos mano mintys labai jau abstrakčios, net pačiai sunku suprasti ką mastau, nors savijauta tai labai jau nostalgiška/depresova/slegianti ar kažkas panašaus. Laukiam dabar kažkokio prašviesėjimo. Nors vakar buvo viskas lyg ir gerai, bet kai mažai miegu tai taip ir gaunasi. Na o dabar truputėly buitiškesne gaida - vakar buvau, t.y šiandien grįžau iš “Anime nights”, todėl ir miego trūkumas, mintys po renginio sukasi apie anime siužetus ir po truputy pradedama laukti kitų metų renginio.  Nors buvo ir prastų anime, mano akim, bet to neišvengsi, nes visiem įtikti neįmanoma, o ir kur beeitum juk vis tiek atrasi kažką kas nepatiko. Nors iš esmės, neskaitant techninių nesklandumų ir keleto prastų anime, renginys buvo geras ir pasisekęs tad didelis ačiū organizatoriams.

Right right, gana čia svaigt ir nesąmones rašyt. Kaip sakoma “jei neturi ką protingo pasakyt, geriau patylėk” manau tas galioja ir rašant, todėl šiam kartui nesąmonių gana. Einu žiūrėti Private Practice. Gero vakaro.

Rodyk draugams

Pasišlykštėjimai, nusivylimai ir viltys

2010-01-18 parašė Durnyte

Nekenčiu savęs. Ne kaip asmenybės ar būtybės, bet savo kūno, šito sielos apvalkalo, kurį esu priversta dėvėti kiekvieną savo egzistavimo akimirką. Tas kas užklydo čia ir skaito šiuos žodžius, dabar turbūt įsivaizduoja savim nepatenkintą paauglę, kurios figūra neatitinka dabartinių “standartų”, deja esu 19 metų, pilnai mąstanti, aplinką ir save suvokianti asmenybė, kuri turi pakankamai proto studijuoti universitete. Ir vistiek, aš nekenčiu savęs. Mane pažįstantys realybėje žmonės niekuomet nepatikėtų tuo ką dabar čia rašau, visi jie įsitikinę, kad turiu daugybę gerbėjų, visi jie vienu balsu sako, kad esu graži ir visi jie vienu balsu stebisi, kodėl dar esu viena. Niekas iš tų žmonių negali suprasti to kaip aš jaučiuosi ir kokią save matau, ir visi tie žmonės, jei gavę proga, pamatyti, išgirsti, suvokti ar pajausti tai kas dedasi mano viduje, suabejotų ar tai tas pats žmogus kurį jie pažįsta. Ir ką man daryti? Ką keisti? Suvokiu, kad toli gražu nesu baisi, kad daugybei žmonių yra blogiau nei man daugeliu atžvilgių, bet nieko negaliu pakeisti. Negaliu matyti savęs kitokios, nei matau, suvokti save kitaip, nei suvokiu dabar.

Nusivylimai, tai mano gyvenimas. Nedaug trūksta ir pradėsiu šlykštėtis visa vyrų gimine, vien dėl tų egzempliorių, kurie pasitaikė mano kelyje. Nors daug kas ir nesuprast to, bet pradedu nekęsti visų vyriškosios padermės atstovų, kuo toliau tuo labiau jie kelia man šleikštulį.  Nors visi sako, kad jie mąsto tik tuo kas tarp kojų, bet kuo toliau tuo labiau pradedu tuo įsitikinti, o ką jau kalbėti apie žmogiškų jausmų nebuvimą  jų sąmonėje. Žinoma, negalima teigti, kad “visi jie vienodi”, kaip ir negalima teigti, kad visi lietuviai vagys, rusai pijokai, anglai snobai, o vokiečiai pedantai, bet kai nusivili viena žmonių grupe pakankamai kartų, dingsta bet koks noras pažinti likusius ir bet koks pakantumas tai žmonių grupei. Tad atleiskit, bet po patirtų nusivylimų tikiu turinti teisę šlykštėtis, netikėti ir keiksnoti vyriškosios giminės atstovus kiek mano širdelė geidžia. O tiems kam įdomu pasakysiu, kad ne, ne apie buvusius vaikinus šneku, problema čia kiek gilesnė, rimtesnė ir skaudesnė.

Viltys, ach taip, turiu ir tokių, tik manau, kad greitu laiku liks tik tos, kurios yra susijusios su karjera, išsilavinimu ir gyvenimo gerove ir neliks vietos romantiškoms, naivioms ir su meile (ar kitais gražiais jausmais) susijusioms viltims. Mano patirtis veda mane prie to, kad atsiribosiu nuo jausmų ir pradėsiu galvoti tik galva, jau kuris laikas praktikuoju tai, bet jausmų išmesti iš paveikslo dar nepavyko, bet jau nedaug trūksta.

Būkit laimingi ir nepagiežingi.

Rodyk draugams

Dub fx

2009-11-14 parašė Durnyte

Love it…

Rodyk draugams

Pasvaigimas

2009-11-06 parašė Durnyte

Iškarto atsiprašau visų, kurie nemėgsta banalių įrašų ir patariu Jums brangieji pereiti prie kito, ne tokio banalaus,  įrašo.

So let me just dream for a moment… Žinot, kad ir kaip keistai skambėtų, bet ir aš kartais leidžiu sau pasvaigti, pafantazuoti apie neįmanomą, pabūti naivia romantike ar kvaila svajotoja. Nors ir mėgstu tvirtai stovėti ant žemės ir head on atlaikyti visus debiliškus romantiškus pasvaigimus, bet kartais aš leidžiu sau tą prabangą, pamesti savo išorinį tvirtą kiautą, ir pasidavusi naivioms mergaitiškoms svajonėms pabūti sucker for romance, kokia, iš tiesų, giliai viduje ir esu. Ir taip taip puikiai žinau, kad naudos iš to nėra, nebuvo ir niekada nebus, bet kokia prasmė būti mergina ir neleisti sau net kartais pasvajoti, ar ne? ;)

Šiaip tai pradėjau rašyti šį įrašą su mintimi, kad pasidalinsiu su Jumis, kad ir kas skaito šitas nesąmones, savo pasvaigimais, bet manau, kad neverta, nes merginos ir taip žino, o vaikinams nelabai ir yra prasmės žinoti, net jeigu kuriam nors tai ir pasirodytu even mildly interesting, so ta gaida aš ir baigsiu šį  savo banalų įrašą ir eisiu toliau skaityti taip visų menkinamo žanro knygos - meilės romano. :) Gero vakaro brangieji ir atleiskit, bet prarastas laikas skaitant mano parašytus žodžius negrąžinamas :)

Rodyk draugams

2009.07.20

2009-07-20 parašė Durnyte

Mintis paversti žodžiais - tai mano tikslas, bet nevisi žodžiai tinka mano mintims.

Kaip abstrakčią mintį, kurią daugiau jauti nei suvoki užrašyti žodžiais, sakiniais, pastraipomis ar eilėmis? Kaip rasti žodžius, kurie atspindėtų mano mintis jų neiškraipydami, nepakeisdami? Ar išvis yra tokie žodžiai?

Viskas ką užrašau - netinka, nes žodžiai pakeičia minčių prasmę, pasisavina ją ir išlanksto minčių elastingą kūną savaip. Užrašyta mintis man nebepriklauso, ją pasisavina žodžiai.

Rodyk draugams

Tai kas liko

2009-06-04 parašė Durnyte

Šią naktį sapnavau seną draugą, sapnavau apsikabinimą, susitaikymą ir buvo taip gera nors minute patikėti tuo ką sapnavau. Atsikėlus ir nusipurčius sapnu trupinius ir magišką šydą pasijutau prastai, nes suvokiu, kad to ką sapnavau tikrovėje niekada nebus. Tai kas liko tai yra randai mano širdy ir apmaudas dėl to kaip viskas susiklostė, liko sapnai su mano norų ir vilčių atspindžiais, kurie retkarčiais mane aplanko. Drįstu teigti, kad esu realistė, bet kartais mano gebėjimas žvelgti į pasauly ne pro rožinius akinius viska tik apsunkina. Būtu daug lengviau manyti, o gal būt labiau tinka sakyti naiviai tikėtis, kad kada nors viskas bus taip kaip norėčiau. Puikiai suprantu, kad viskas jau praeity, tiek mūsų draugystė tiek tie žmonės kuriais tuomet buvome, bet randai liko, randai ir liks, nes išplėšus draugą, tikrą draugą, iš širdies būtu kvaila tikėtis, kad neliks jokio rando. “Išplėšus” ,cha, gerai būtu, tik tiesa ta, kad gali draugą bandyti išplėšti iš širdies, gali išplėšti iš gyvenimo, bet iš širdies tikro draugo neišrausi jokiomis priemonėmis. Vis dar, mintyse, vadinu jį draugu, man vis dar rūpi, ir manau visada rūpės, kaip jam sekasi, rūpi ar jis laimingas.

“Mano širdyje tu visada turėsi savo vietą, visada būsi man svarbus, nesvarbu kiek metų prabėgtų, nesvarbu kiek žmonių sutikčiau, visada prisiminsiu tave su šiluma, visada gailėsiuosi, kad taip baigėsi mūsų draugystė. Ačiū tau už atsiminimus ir už tai ,kad išmokau vertinti savo draugus dar labiau.”

P.s. rašiau, kad atsikratyčiau minčių, kad išliečiau jausmus žodžiais, rašau sau, o ne jums.

Rū.

Rodyk draugams